Pastarųjų savaičių įvykiai, susiję su tanklaivio „Eko River“ įgulos nariais, įstrigusiais Afrikoje, susilaukė ne tik kitų jūrininkų, bet ir plačiosios visuomenės dėmesio. Greitai nuslūgus susidomėjimui, vargu ar šiems jūrininkams taip pat greitai pavyks išspręsti įsisenėjusią problemą – atgauti jiems priklausantį atlyginimą. Laikas parodys, tačiau tebūnie šis skaudus įvykis paskata panagrinėti bendrą Lietuvos jūrininkų darbo užsienio šalių laivuose situaciją. Idealu, kai jūrininkai dirba laivuose, plaukiojančiuose po tos valstybės, kurios piliečiais jie yra, vėliava. Deja, jiems, nepatekusiems dirbti į nacionalinį laivyną, darbo tenka ieškotis laivuose, dažnai plaukiojančiuose su „patogia“ vėliava.
Tad įvairios kvalifikacijos jūrininkų darbo jėgos perteklius Lietuvoje yra naudingas daugeliui užsienio laivybos kompanijų. Nors kiekvienoje valstybėje yra savita darbo teisės sistema, siekiama, kad darbo santykių teisiniai aspektai būtų reguliuojami ir tarptautiniu mastu. Svarbiausias vaidmuo tokioje veikloje neabejotinai tenka Tarptautinei darbo organizacijai (TDO). Šios organizacijos konferencijose priimamos lanksčios bei kiekvienos valstybės įstatymuose pritaikomos konvencijos. Išskirtinai jūrininkų darbo specifiką reglamentuojančių konvencijų sąrašas gana ilgas. Konkrečiu atveju galima paminėti konvencijas „Dėl jūrininkų samdos ir įdarbinimo“, „Dėl jūrininkų darbo laiko ir laivo įgulos komplektavimo“ ar „Dėl jūreivių darbo ir gyvenimo sąlygų inspekcijos“. Svarbi ir bendrojo pobūdžio TDO konvencija „Dėl darbuotojų reikalavimų gynimo jų darbdaviui tapus nemokiu“.
Konvencijų ratifikavimas
Šiais teisės aktais siekiama užtikrinti bet kurių darbuotojų ar išskirtinai tik jūrininkų darbo sąlygas, garantijas, su tuo susijusias teises ir pareigas. Tačiau ne visos TDO veikloje dalyvaujančios pasaulio valstybės ratifikavo minėtas konvencijas. Yra valstybių, kurios net nėra Tarptautinės darbo organizacijos narėmis. Būtent tokių valstybių darbdaviai kelia jūrininkams daugiausia rūpesčių ir problemų. Kai kuriose Afrikos ar Pietų Amerikos valstybėse, ne visada paisoma vienos ar kitos konvencijos, nors valstybė ir įsipareigoja jos laikytis. Tokią situaciją lemia ir kyšininkavimas, ir teisinis neišprusimas ar net žmogaus sveikatos ir gyvybės nevertinimas. Ne paslaptis, kad, pavyzdžiui, Angoloje, įregistruotos bendrovės valdo ir naudoja laivus, kuriems neturi reikiamų dokumentų, o jei ir turi, tai dažnai jų galiojimo laikas yra pasibaigęs. Iš minėtųjų TDO konvencijų Lietuva ratifikavo tik vieną – „Dėl darbuotojų reikalavimų gynimo jų darbdaviui tapus nemokiu“.
Apibūdindami terminą „nemokus“, konvencijos rengėjai numatė, kad bet kuri TDO narė gali išplėsti sąvokos „nemokus“ apibrėžimą. Apskritai kaip ir daugelis kitų konvencijų, taip ir ši yra pakankamai lanksti, mat jos straipsniai kiekvienoje ją priėmusioje ar prie jos prisijungusioje valstybėje yra taikomi pagal nacionalinius įstatymus.
Garantinis fondas
Mūsų šalies Darbo kodekse nurodyta, kad darbdavį pripažinus esant nemokiu, tam tikra tvarka bei sąlygomis iš darbo santykių kylančius darbuotojų reikalavimus tenkina garantinė institucija. Tokia institucija yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės įsteigtas Garantinis fondas, užtikrinantis konvencijoje „Dėl darbuotojų reikalavimų gynimo jų darbdaviui tapus nemokiu“ minimą principą – algą darbuotojams laiduoja garantinė institucija, jeigu dėl nemokumo darbdavys negali jos išmokėti. Pagal šią konvenciją ginami darbuotojų reikalavimai dėl darbo užmokesčio, atostogų apmokėjimo, atlyginimo už kitas apmokamo nebuvimo darbe rūšis bei išeitinių kompensacijų.
Kadangi beveik visada jūrininkų darbdaviai būna ne privatūs asmenys, o firmos, darbdavio nemokumas nustatomas vertinant jo finansinę padėtį. Pagal Lietuvoje galiojantį Įmonių bankroto įstatymą įmonės nemokumas suprantamas kaip būsena, kai įmonė tam tikrą laiką neatsiskaito su savo kreditoriais, o jos skolos viršija pusę balanse įrašyto turto vertės. Tokią būseną pasiekti gana lengva, mat dažnai palankaus mokesčių režimo zonose registruotos ofšorinės kompanijos, priimančios į darbą jūrininkus, yra ribotos civilinės (kartu ir turtinės atsakomybės), turinčios tik minimaliai reikalaują įstatinį kapitalą bei savo noru ribojančios nuosavo turto kiekį.
Ko nepadaro jūrininkai
Pagal konvenciją „Dėl jūrininkų samdos ir įdarbinimo“ privačios įdarbinimo tarnybos TDO narės teritorijoje veikia tik pagal galiojančią licencijavimo, sertifikavimo ar kitokios formos reguliavimo sistemą. Per didelis tokių įdarbinimo firmų skaičius nėra skatinamas. Kartu valstybė vidaus priemonėmis privalo reglamentuoti ir atidžiai stebėti visų įdarbinimo tarnybų veiklą, užtikrinti, kad būtų imtasi priemonių, apsaugosiančių jūrininkus nuo pavojaus būti paliktiems sudėtingomis situacijomis užsienio valstybės uoste. Tačiau saugus tas, kuris saugosi, tad jūrininkai, pasirinkę abejonių nekeliančias bei tik realius pažadus duodančias samdos ir įdarbinimo tarnybas, ne tik krante bus užtikrinti, kad jiems pateikiamų pasirašyti darbo sutarčių turinys būtų teisėtas, jie bus informuoti apie jų darbo sutartyse numatytas teises ir pareigas, turės galimybę susipažinti su savo darbo sutartimi iki ją pasirašant. Galų gale – gauti pačios sutarties kopiją. Sudarydamas darbo sutartį, jūrininkas privalėtų įsitikinti ar joje numatytos sąlygos nepažeidžia jo teisių bei atsižvelgti į socialines garantijas. Deja, galimi atvejai, jog tokie darbdavio įsipareigojimai tebus tušti pažadai.
Savaime aišku, saugiausia dirbti laive, registruotame valstybėje, kurioje taikomos visos ar bent daugelis bendrųjų ir specialiųjų TDO konvencijų, reglamentuojančių jūrininkų darbą. Priešingu atveju jūrininkui patartina išsiaiškinti, kur registruotas galimas darbdavys, nes registracijos vieta turi įtakos laivo vėliavai, o ši – teisei, kuri bus taikoma šalių darbo santykiams reglamentuoti ar kilusiems ginčams spręsti.
Reikia drausti riziką
Manome, kad daugelis mūsų šalies jūrininkų problemų išsispręstų, jei Lietuvoje veikiančios draudimo įmonės pagaliau imtų drausti specifinę – jūrininkų teisių pažeidimų – riziką. Kad ir savanoriškas tokios rūšies draudimas garantuotų kiekvienam šios profesijos atstovui, jog ginčuose dėl pažeistų teisių juos atstovaus advokatai, kuriems atlygis už teisinę pagalbą bus apmokamas draudimo kompanijų sąskaita.
Dienraštis „Vakarų Ekspresas“
Teisininkas Julius Pankauskas
2005 m. sausio 27 d.