Jūreivis Aleksandras Grinčukas su savo advokatu Henriku Mackevičiumi, teisme laimėję bylą prieš atlyginimo nemokantį laivo savininką, sukūrė precedentą, kurio dėka dabar ir kiti Lietuvos jūrininkai turi realią galimybę sudrausminti darbdavį teismine tvarka.
Dar neseniai Lietuvos teismų ir teisės sistema negalėdavo padėti užsienio laivyne dirbantiems jūrininkams, besiskundžiantiems, kad jiems nemokamas darbo užmokestis. Arba nemokėdavo. Teismai jų ieškinius atmesdavo remdamiesi tuo, kad Lietuvos teisė užsienio laivų savininkams netaikoma. Advokatams buvo naujovė gilintis į painią situaciją, kai laivas plaukiojo su vienos šalies vėliava, priklausė kitos šalies laivo savininkui, o juo operavo trečios šalies kompanija: kas faktiškas savininkas, į ką apeliuoti? Tik į visuomenę. Štai jūrininkai ir traukdavo į laikraščių redakcijas ir Lietuvos jūrininkų sąjungą, kreipdavosi į Tarptautinę transporto darbuotojų federaciją (ITF), skelbdavo streikus, bado ir kitokias akcijas. Vieni sulaukdavo pinigų, kiti jų laukia ir dabar.
Nenorėjo mokėti
Transportinio refrižeratoriaus „Fish Island“ įgula, kurią sudarė dešimt Lietuvos, penkiolika Ukrainos ir du Rusijos jūrininkai, atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje. Laive išdirbę nuo 5 iki 9 mėnesių, užbaigus krovą, už savo darbą jie negavo nė cento. 1976 m. statytą laivą, registruotą su Belizo vėliava, pernai rugpjūtį iš Ispanijos kompanijos įsigijo Panamos kompanija „Barbaru Enterprise“. Tačiau faktiškai laive tvarkėsi Klaipėdos UAB „Jūrų resursai“ generalinis direktorius Edvardas Kuldo, kuriam panamiečiai suteikė generalinį įgaliojimą. Kai gruodžio 29 dieną TR „Fish Island“ atplaukė į Klaipėdos uostą po 1,5 mėnesio trukusios krovos Kaliningrade, įgula lengviau atsikvėpė: susiras šeimininką klaipėdietį ir pareikalaus užmokesčio. Jūrininkai užsieniečiai, kurių reisas kartu su krova baigėsi dar gruodžio 5 dieną, labai tikėjosi grįžti namo.
Deja, E. Kuldo vengė susitikti su jūrininkais, per savo atstovus kaskart nurodydamas vis kitus pinigų mokėjimo terminus. Pagaliau įgula prarado kantrybę. Sausio 8 dieną ukrainiečiai su skundu kreipėsi į Ukrainos konsulatą.
Jie inicijavo ir kreipimąsi į ITF regioninį atstovą Lietuvoje Andrejų Černovą bei „Klaipėdos“ redakciją. Įsiliepsnojo skandalas, ir E. Kuldo buvo priverstas derėtis su jūrininkais.
Nepaisydami ITF inspektoriaus įspėjimo nesutikti, kad jų reikalavimai būtų patenkinti iš dalies, ir reikalauti sumokėti visą atlyginimą (tai – 95 tūkstančiai dolerių), dauguma įgulos narių leidosi įkalbami. Ukrainos ir Rusijos jūrininkai, gavę nuo 40 iki 65 proc. per 9 mėnesius uždirbtų pinigų, išvyko namo, beje, savo sąskaita. Lietuvos jūrininkams, laive dirbusiems 4,5 mėn., E. Kuldo davė po 200 dolerių avansą, miglotai pažadėjęs vėliau atiduoti likusius pinigus. Beje, tai beveik tiek pat, kiek praėjusį rugpjūtį jie sumokėjo Klaipėdos jūrininkų įdarbinimo kompanijai „Pelorus“ už abejotiną įdarbinimo „Fish Island“ laive paslaugą.
Sandorio atsisakė
Antrajam kapitono padėjėjui Aleksandrui Grinčukui, kuris į laivą pasisamdė kaip vyresnysis padėjėjas, šeimininkas nedavė net tų dviejų šimtų.
„E. Kuldo nutarė taip atkeršyti man kaip konflikto kurstytojui. Tiesa, vėliau pasiūlė kaip ir kitiems sumokėti 200 dolerių, jeigu pasirašysiu popierių, kad sutinku, jog būtų sumokėta pusė atlyginimo. Suprantama, aš atsisakiau“, – audringus sausio įvykius prisiminė Aleksandras.
Laikas ėjo, vilčių sulaukti atlyginimo vis mažėjo. ITF inspektoriaus A. Černovo patarimu, penki jūrininkai pagalbos kreipėsi į advokatą H. Mackevičių, kuris jau turėjo tokių bylų praktikos.
„Prieš 1,5 metų į mane kreipėsi Belizo motorlaivio „Chougo Revastar“ jūrininkai, kurių ieškinį laivo savininkui užsieniečiui dėl nemokėtų atlyginimų Klaipėdos apylinkės teismas atmetė. Tada teismai dar neturėjo tokių bylų svarstymo praktikos, pagrindą atmesti ieškinį sudarė tai, kad buvo neįmanoma pritaikyti Lietuvos darbo įstatymų. Bylos ėmiausi kai buvo rašomas kasacinis skundas. Pasinaudodamas palankiu faktoriumi, jog laivas tuo metu stovėjo Klaipėdos uoste, pagrindžiau prašymą bylą nagrinėti teisme ne pagal laivo registracijos, bet pagal jo buvimo vietą. Aukščiausiasis teismas kasacinį skundą patenkino remdamasis ir tuo, jog mažiau apsaugotam darbuotojui reikia didesnės teisinės apsaugos nei darbdaviui“, – apie savo pirmąją jūrininkų gynimo teisme praktiką pasakojo H. Mackevičius.
Sunku būti ledlaužiu
Tada iš daugiau kaip trisdešimties jūrininkų ilgą teismo maratoną iki galo pavyko ištverti tik vieninteliam laivo „Chjugo Revastar“ įgulos nariui Jevgenijui Grečinui. Teismas buvo jo pusėje.
Aleksandras Grinčukas taip pat buvo vienintelis iš penketuko, kuriam užteko ryžto atsisakyti siūlomos išmaldos, kuriai neatsispyrė kiti jūrininkai. Likusieji po pusės mėnesio atsiėmė savo pareiškimus.
„Mano materialinė padėtis buvo tokia pat sunki, kaip ir kitų. Gal net dar sunkesnė, nes kiekvieną mėnesį kartu su būsto kreditu už butą turiu mokėti 900 litų. Per 4,5 darbo jūroje mėnesio namo neparnešiau nė cento. Štai jau pusmetį negaliu išplaukti į jūrą – vaikštau po laivus. Tačiau mane palaiko artimieji ir draugai. Dabar, laimėjęs bylą teisme ir gavęs reise uždirbtus pinigus, galiu sumokėti skolas. Galiu tik spėlioti, kodėl atsitraukė tie keturi jūrininkai. Tikriausiai E. Kuldo vėl jiems prižadėjo devynias galybes. Girdėjau, kad netgi sumokėjo dar po šimtą dolerių. Jeigu jie sutinka už beveik 5 mėnesių sunkų darbą jūroje gauti tik 300 dolerių, tai jų reikalas. Tik žinau, kad negalima tikėti tokiais negarbingais žmonėmis, kaip „Fish Island“ savininkas.
Pasak advokato H. Mackevičiaus, šio teismo proceso pradžioje taip pat kilo klausimas, kokia teismine teise čia reikia remtis, jeigu laivas registruotas Belize, o laivo savininkas – Panamoje. „Tačiau jau egzistavo „Chougo Revastar“ precedentas, todėl ir man buvo lengviau įrodyti, ir teismui aiškiau, kad reikia remtis Lietuvos civiliniais ir darbo įstatymais. Be to, laivas, kaip ir anuo atveju, stovėjo Klaipėdoje, čia buvo ir Panamos kompanijos atstovo E. Kuldo biuras“, – paaiškino H. Mackevičius.
Su laivu buvo dar įdomiau. Ieškovo prašymu, galimybės atlyginti skolas teismas areštavo „Fish Island“, tuo metu stovėjusį prie AB „Laivitė“ krantinės. Tačiau laivo savininkas, nekreipdamas dėmesio į šią aplinkybę, įsakė jį supjaustyti dalimis. Tai sužinojęs advokatas kartu su teismo antstoliu kreipėsi į prokuratūrą. Laivo savininkui teko į teismo depozicinę sąskaitą sumokėti 20 tūkstančių litų, kurių būtų užtekę skolai sumokėti. Taip materialiai užtikrinus teismo ieškinį, ieškovas sutiko toliau išmontuoti laivą.
E. Kuldo nutarė kovoti iki galo, pasisamdydamas labai kompetentingą advokatę. Jis išdidžiai atsisakė pasiūlytos taikos sutarties, kuri jam būtų kainavusi 10 tūkstančių jūrininkui sumokėtų litų. Jis padavė priešieškinį prieš A. Grinčuką dėl neva jo padarytos žalos refrižeratoriui atsitrenkus į kitą laivą. Tačiau nebuvo nustatyta nei kaltė, nei žala – teismas šį ieškinį atmetė.
Teisinių metodų į kampą įvarytas laivo savininkas galiausiai turės sumokėti dar didesnę sumą. Teismas priteisė sumokėti A. Grinčukui visą atlyginimą už 4,5 mėnesio darbą bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Atsakovas taip pat apmokės ieškovo advokato paslaugas ir teismo išlaidas, sumokės nemažą žyminį mokestį. Suprantama, jis gali per mėnesį apskųsti apylinkės teismo sprendimą, tačiau kasdieniai 0,06 proc. priteistos sumos delspinigiai, „tiksintys“ nuo teismo sprendimo paskelbimo dienos, tik padidins galutinę sumą, kurią anksčiau ar vėliau gaus jūrininkas.
Pamoka laivų savininkams
Žvelgiant plačiau, Aleksandro Grinčuko pergalė teisme – tai jūrininkų pergalė prieš nedorus laivų savininkus, įpratusius jų atsikratyti apgailėtina šimtine dolerių už daugelį mėnesių trukusį darbą jūroje, ir gera pamoka ateičiai.
„Labai gerai, kad Lietuvos įstatymai pradeda ginti jūrininkus. Dabar jie turi realią progą būti apginti teisme, kaip yra civilizuotose šalyse. A. Grinčuko pergalė kitiems jūrininkams suteiks pasitikėjimo, jūrininkų profsąjungoms bus lengviau kovoti už jų teises. Tokie metodai, kaip streikai, kreipimasis į visuomenę per spaudą, ir Lietuvoje pagaliau taps anachronizmu. Dabar švaria sąžine rekomenduosime jūrininkams tokiais atvejais kreiptis į teismą. Ši istorija kartu verčia apgailestauti dėl susiklosčiusio jūrininkų mentaliteto: iš dešimties žmonių tikslą pasiekė tik vienas, kiti palūžo. Džiugina ir tai, kad jau dviem atvejais Klaipėdos teismai išnaudojo galimybes, kurias suteikia 1952 m. Tarptautinė jūrinių laivų arešto konvencija – Seimo nario V. Stankevičiaus atkaklumo dėka Lietuva ją ratifikavo prieš dvejus metus“, – komentavo ITF regioninis inspektorius A. Černovas.
Advokato H. Mackevičiaus nuomone, anksčiau tokios praktikos neturėję Lietuvos teismai dabar gana kompetentingai taiko ir tarptautinės, ir nacionalinės teisės įstatymus. „Teisiniu požiūriu tai buvo labai įdomi byla. Aš ir Aleksandras sėkmingai atlikome „ledlaužių“ vaidmenį. Taip pat jaučiau didžiulį malonumą stoti į teisminį ginčą su aukščiausios klasės profesionale, kokia yra atsakovo advokatė Gražina Maurušaitienė. Bet svarbiausia – teismai ir advokatai pagaliau nebenusigręš nuo painių bylų, su kuriomis kreipiasi jūrininkai“, – mano H. Mackevičius.
Dienraštis „Klaipėda“
Jelena Listopad
2004 m. liepos 9 d.