28
Sau

Šeimoms brangiai kainuoja jūrininkų nuolankumas

Kol perkūnas netrenkė, mužikas nepersižegnos. Ši patarlė – apie mūsų jūrininkus. Juos, vienos pavojingiausių profesijų pasaulyje, susijusių su nuolatine rizika gyvybei, atstovus, gina daugiau kaip 60 Tarptautinės darbo organizacijos (ILO) konvencijų. Tik ar išsaugos jos nuo nemalonumų ir nelaimių, jeigu patys jūrininkai įprato itin nerūpestingai žvelgti save?
Tiki žodžiais
Kas dar, jeigu ne žvejai, taip pasitiki savo darbdaviais, kad be darbo sutarties, be kitokių normalių darbo sąlygų ir jo apmokėjimo garantijų leistųsi į daugelį mėnesių trunkantį reisą į Afriką?
Prisimenu dešimtis atvejų, kai laivų savininkai užsieniečiai po sėkmingos žūklės palikdavo Lietuvos jūrininkų įgulas pusiau supuvusiuose laivuose kur nors Luandos ar Nuadibu reide – be produktų, vandens, degalų. Jūrininkai ištisus mėnesius gyvendavo tose saulės įkaitintose „konservų dėžutėse“, laukdami žadėto atlyginimo. Kol čia, gimtajame krante, trūkdavo jų žmonų kantrybė.
Scenarijus visada būdavo tas pats. Žmonos ir motinos pradėdavo minti Lietuvos jūrininkų sąjungos, Užsienio reikalų ministerijos Konsulato skyriaus slenksčius, kreipdavosi pagalbos į laikraščių redakcijas ir Seimo narį Vaclovą Stankevičių kaip buvusį jūrininką, niekada neatsisakantį padėti.
Visi supuolę gelbėdavo eilinę įgulą. Kartais pavykdavo tik priversti laivo savininką išsiųsti jūrininkus namo savo sąskaita. O kartais V. Stankevičius įsigudrindavo taip paveikti laivo šeimininkus užsieniečius, kad šie sutikdavo sumokėti žmonės atlyginimus ar bent jų dalį.
Neilgai trukus tai pasikartodavo su visomis smulkmenomis. Netgi pasitaikydavo, kad nelaimės signalą siųsdavo iš to paties šeimininko, su kuriuo kovojo išvakarėse, laivo. Tik kiti jūrininkai. Tai yra iš vienų patirtos pamokos kiti nepasimokydavo.
Skųstis – į teismą
Visų šių kančių buvo galima išvengti, jeigu jūrininkai su darbdaviais būtų sudarę kvalifikuotus kontraktus. Jeigu prieš reisą užsuktų į Lietuvos jūrininkų sąjungą ir pasiteirautų, ar patikimas laivo savininkas. O tada, kaip įpratę veikti tie patys filipiniečiai, – ieškinys teismui. Dabar net ir Lietuvos teismai nebesikrato tokių bylų ir sėkmingai taiko ir nacionalinės, ir tarptautinės teisės normas, tarptautines jūrų konvencijas.
Apie vieną tokią bylą „Klaipėda“ rašė pernai. Klaipėdos apylinkės teismas, išnagrinėjęs kapitono antrojo padėjėjo Aleksandro Grinčiuko ieškinį Panamos kompanijai „Barbaru Enterprise“ – laivo „Fish Island“ savininkei, priteisė jam sumokėti atlyginimo skolą.
O kaip kiti įgulos nariai, kuriems šeimininkas taip pat nieko nesumokėjo? Tikriausiai jie liks tuščiomis rankomis. Nes leidosi įkalbami, susigundė poros šimtų dolerių avansu ir atsiėmė ieškinio pareiškimus.
Tuo metu laivo savininko atstovas Klaipėdoje įsakė supjaustyti laivą į metalo laužą, nors šis pagal jūrininko ieškinį buvo areštuotas. A. Grinčiukas kartu su savo advokatu H. Mackevičiumi pateikė skundą prokuratūrai. Tik po to, kai laivo šeimininkai į depozitinę sąskaitą įnešė 20 tūkstančių litų A. Grinčiuko ieškiniui užtikrinti, jis leido atnaujinti darbus.
Deja, antrasis padėjėjas savo pinigų kol kas taip ir negavo. Sužinoję, kad jis laimėjo bylą, jo kolegos vėl suskubo į teismą.
Matyt, galutinai nusivylė buvusiais šeimininkais, o ir avansą tikriausiai išleido. Bet tai, pastebėsime, įvyko tik po A. Grinčiuko pergalės.
Pirmosios instancijos teismas spėjo išnagrinėti ir patenkinti tik dalį jų ieškinių, kai antrasis kapitono padėjėjas baigė savo teismų maratoną: apygardos teismas paliko galioti sprendimą jo naudai. Tačiau gerasis teismo vykdytojas Albinas Zenkevičius nutarė pristabdyti pinigų išmokėjimą Aleksandrui, kol finišą pasieks visi jūrininkai.
Beje, prie šių penkių gali prisijungti ir devyni laivo „Fish Island“ įgulos nariai ukrainiečiai, kurie namo išvyko su puse uždirbtų pinigų ir notaro patvirtintomis garantijomis vėliau sulaukti likusios dalies. Vadinasi, reikia laukti, kol ir jie subręs?
„Jau pavargau vaikščioti po teismų instancijas, tačiau suprantu, jog kitos išeities nėra. Neseniai teismas įpareigojo teismo vykdytoją sumokėti man visą sumą, nurodytą teismo sprendime. Jeigu mano „nelaimės draugai“ tada nebūtų atsiėmę savo ieškinio pareiškimų, depozitinėje sąskaitoje būtų kur kas daugiau pinigų, kurių užtektų ir jų ieškiniams užtikrinti. Bet jie patys kalti dėl to, kas atsitiko. Patikėjo tuščiais šeimininko pažadais, nepanoro stoti prieš jį. Laivo nebėra, jis supjaustytas į metalo laužą, kuris taip pat parduotas“, – šios istorijos, kuri tęsiasi lygiai metus, pabaigą pasakojo jūrininkas Aleksandras Grinčiukas.
Ir dar jis suprato, kaip svarbu turėti teisingai sudarytą kontraktą.
Gali atsitikti kiekvienam
Nežinia, ar pasirašė kontraktą su nauju laivo savininku jaunas jūrininkas, kai, sėkmingai užbaigęs reisą pagal pirmąjį kontraktą, nutarė pereiti į kitą laivą. Praėjus keleriems mėnesiams, įvyko nelaimė: jūrininkas įkrito į triumą ir susilaužė stuburą.
„Vargu ar 1966 metais statytą laivą savininkas apdraudė nuo rizikos arba buvo sudaręs kolektyvinę sutartį, tokiais atvejais garantuojančią kompensacijos išmokėjimą. Tikriausiai todėl laivas ir dirbo tik Nigerijos, Maroko ir Mauritanijos rajonuose. Bet jeigu jūrininkas turėjo kontraktą ar bent įrašą jūrininko knygelėje apie darbą šiame laive, mes bandysime padėti jam iš laivo savininko gauti priklausančią kompensaciją. Jam jos prireiks ilgalaikiam gydymui.
Labai praverstų ir jūrininko draudimo polisas. Žinau, jog kai kuriose laivybos kompanijose individualus draudimas – privaloma sąlyga priimant į laivą. Šykštūs laivų savininkai šitaip apsidraudžia nuo išlaidų kompensacijoms jūrininkams patekus į nelaimę“, – sakė ITF Lietuvos regioninio skyriaus vadovas Andrejus Černovas, sužinojęs apie įvykį.
Laivo savininko asmenybė labai verčia abejoti jo padorumu. Kaip tvirtina daugelis Klaipėdos jūrininkų, tai – garsusis Viačeslavas Rodnovas, daugelio mūsų straipsnių per pastaruosius 3-4 metus herojus. Neseniai iš Kongo grįžo penki jūrininkai, trejus metus dirbę jo tanklaivyje ir negavę nė cento. Angoloje 12 jūrininkų – kas trečius, o kas ir ketvirtus metus – toliau atkakliai laukia uždirbtų pinigų.
Našlių prakeikimai
„Kompanijos „Rybamar“ generaliniam direktoriui A. Šeisonui, komercijos direktoriui V. Rodnovui. Mes, laivo „Baltic Star“ įgulos nariai, dirbę nuo 1999 m. balandžio 21 d. iki 2000 m. kovo, ne kartą kreipėmės į jus, prašydami sumokėti uždirbtus pinigus. Atsiskaitymo laukiame beveik trejus metus.
Sužinojome, kad jūs netgi nesumokėjote pinigų kapitono V. Kirko našlei, nors jam asmeniškai žadėjote pervesti juos į banko sąskaitą, kai dėl sveikatos būklės jis nebegalėjo laive laukti atsiskaitymo ir išvyko namo. Jis bandė „išmušti“ atlyginimą įgulai, bet nepakėlė jūsų patyčių ir mirė, praėjus savaitei po grįžimo namo.
Žinote, kad mes dirbome sunkiomis sąlygomis, bet planą įvykdėme ir firmai per reisą davėme daugiau kaip 7 milijonus dolerių pajamų. Jūs privalote sumokėti mums atlyginimą, antraip būsime priversti kreiptis į visas aukščiausias teisines instancijas, nes jūsų veiksmus laikome tiesiogine vagyste, įgulos pinigų pasisavinimu.“
Prieš dvejus metus tokį laišką į Angolą išsiuntė buvę buvusio laivo „Baltic Star“ įgulos nariai. Ar reikia sakyti, kad jis liko be atsako? Į aukštas instancijas jūrininkai taip pat nesikreipė, nes, be abejotinų garantinių įsipareigojimų, neturėjo jokių patvirtinančių dokumentų. Neturėjo net kontraktų.
Kažkada buvęs aukštas sąjunginės žuvininkystės ūkio ministerijos darbuotojas V. Rodnovas su nigeriečiu A. Šeisonu visoje Afrikoje pristeigė daugybę firmų ir firmelių, kad būtų sunkiau juos rasti ir patraukti atsakomybėn. Tuo pačiu tikslu keičiasi pareigomis, dalijasi ir perrašinėja vienas kitam turtą. Beveik 15 metų nebaudžiami eksploatuoja vergišką Lietuvos žvejų darbą. Nenorėdami likti visiškai be pigios darbo jėgos, vienu metu retkarčiais su kai kuriomis įgulomis atsiskaitydavo, kad apdumtų akis naujokams.
Kodėl priima Lietuvos žvejus? Klaipėdos teisme dabar vėl nagrinėjama byla dėl įmonės „Jūra“ laivyno išgrobstymo. Nesuprantama, kodėl staiga vėl ją prisiminė. Juk akiratyje liko tik iešmininkai, o tikrieji kaltininkai ir toliau nepasiekiami. Taigi didžioji V. Rodnovo flotilijos dalis – „Jūros“ laivai. Tie, kurie jam padėjo juos įsigyti pusvelčiui, ir šiandien gyvena Lietuvoje, Klaipėdoje. Jie ir verbuoja jūrininkus V. Rodnovui.
Kapitono našlė Marija Kirko neskursta. Bet kai, neištvėręs pažeminimų, jis mirė, ji prisiekė reikalą užbaigti ir nubausti vyro mirties kaltininkus. Pasamdė advokatus, rašė generalinei prokuratūrai ir netgi Rusijos prezidentui, prašė nubausti nusikaltėlį. Šio ilgo susirašinėjimo rezultatas – atsisakymas kelti baudžiamąją bylą. Nes prokuratūrai pritrūko įrodymų – dokumentų, „įrodančių sutarties tarp firmos „Rybamar“ ir kapitono V. Kirko sudarymo aplinkybes“.
Pasak našlės M. Kirko, grįžęs kapitonas nuolat įspėdavo savo kolegas: nereikia dirbti Rodnovo laivuose, blogiausiu atveju – sudarykite patikimą kontraktą. Nepaklausė. Išskrido dirbti be kontrakto.
Pasak kapitono Genadijaus Dmitrijevo, per pastaruosius penkerius metus reisuose arba iškart po jų mirė ir žuvo keturi kapitonai ir vienas vyresnysis padėjėjas. Jų našlėms ir našlaičiams yra už ką keikti Angoloje besislapstantį V. Rodnovą ir jo palaižūnus, kurie čia, Klaipėdoje, nebaudžiami verbavo jūrininkus į jo laivus. Iš anksto žinodami, kad nebus sumokėta už sunkų žvejo triūsą. O paskui, kai našlės ateidavo pas juos pinigų, be ceremonijų išstumdavo jas iš kabineto: „Mes niekuo dėti, reikalaukite iš Rodnovo!“
Keista, bet ir patys jūrininkai mano, kad tie verbuotojai niekuo dėti. „Kokios jiems pretenzijos – juk mes patys skridome į Afriką, jie mūsų nevertė jėga“, – nuolankiai sakė vienas kapitonas, kurį didelėmis V. Stankevičiaus, Jūrininkų sąjungos ir Lietuvos URM pastangomis vos pavyko iš ten ištraukti.
Pretenzijų niekam nėra. Niekas nekaltas. O kraštiniais lieka mokesčių mokėtojai, kurių sąskaita toliau gelbstimi pernelyg patiklūs ir blogio neprisimenantys jūrininkai.

Dienraštis “Klaipėda”
Jelena Listopad
2005 m. sausio 28 d.