09
Spa

“LISCO Baltic Service” darbuotojai nebepakelia neteisybės

Spalio pabaigoje Klaipėdos apylinkės teismas pradės nagrinėti klaipėdietės Rasos Leiputės ieškinį bendrovei “LISCO Baltic Service” dėl neteisėto atleidimo iš darbo.

Nuo 2001-ųjų rudens kelte “Palanga” dirbusi išsiskyrusi ir alimentų negaunanti dviejų vaikų motina šių metų vasario mėnesį buvo pervesta į rezervą, o rugpjūtį visiškai atleista. Įdomiausia tai, kad buvusi rezerve, t. y. laukusi, kol bus pakviesta į darbą, R. Leiputė buvo atleista už pravaikštas. Maža to, “LISCO Baltic Service” (LBS) juristai R. Leiputės advokatui Henrikui Mackevičiui paaiškinę, esą šiai moteriai nebuvo galima surasti darbo kituose laivuose, nes su ja dirbti atsisakę trys bendrovės keltų kapitonai. Motyvas gana keistas – esą R. Leiputė kelia grėsmę laivams. Beje, jo keistumą patvirtina ir tai, kad tarp tų trijų kapitonų nebuvo “Palangos” kelto kapitono, su kuriuo Rasa dirbo nuolatos.

Prieš spausdindamas šią istoriją, “Vakarų ekspresas” norėjo išklausyti ir kitą pusę – LBS vadovybę. Bendrovės generalinio direktoriaus padėjėja Tatjana Remezova šiuo klausimu patarė kreiptis į LBS juriskonsultą Mindaugą Alekną. Tačiau šis komentuoti atsisakė. Anot juriskonsulto, kol nesibaigė teismo procesas, komentuoti būtų neetiška ir neprofesionalu, nes esą taip būtų daromas spaudimas teismui. Beje, į redakciją kreipėsi dar dvi panašioje situacijoje atsidūrusios moterys. Viena iš jų LBS rezerve darbo laukia jau beveik trejus metus. Tad panašu, jog jau būtina atkreipti dėmesį į tai, kas vyksta LBS. Kelių rašinių cikle tikimės pateikti visų suinteresuotų pusių nuomones šiuo klausimu. Ciklą pradedame nuo R. Leiputės istorijos. Moteris teigia jau nebijanti kalbėti, nes susirado kitą darbą. Atsidūrusi beviltiškoje situacijoje, ji tiesiog atėjo į Vokietijos kompanijos “Scandlines Euroseabridge” biurą Klaipėdoje ir paprašė darbo laive. Be jokių pažinčių ar protekcijų Rasa buvo priimta dirbti praktikante trijų mėnesių bandomąjį laikotarpį šios kompanijos kelte “Svealand”.

R. Leiputė neslepia, jog prieš porą metų įsidarbinti LBS jai padėjęs draugės vyras. 2001 m. rugsėjį moteris buvo paskirta į keltą “Palanga”, ėjo vyr. budėtojos keleiviams pareigas. Rasa turėjo ne tik rūpintis keleiviais, bet ir dirbti prekių be muito parduotuvėje. Iš pradžių kas mėnesį ji uždirbdavo apie 1500 Lt. Po pirmojo darbo mėnesio parduotuvėje, paaiškėjo, jog padarytas 7 tūkst. litų trūkumas. Pasak Rasos, iš karto dėl jo nebuvo nei revizija atlikta, nei aktas surašytas, nei kas bandė tų pinigų ieškoti. Be to, niekas jai neparodė jokio rašto, kad iš tiesų nustatytas būtent toks trūkumas. Tačiau praėjus keliems mėnesiams vis dėlto buvę pasakyta – arba ji lieka dirbti ir sumoka tuos pinigus, arba išeina iš darbo. Rasa sutiko mokėti. Paklausta, kodėl, atsakė: “Nesijaučiau kalta. Žinau, kad atėjau dirbti ne tam, kad įsidėčiau į piniginę tuos 7 tūkstančius. Norėjau ilgiau čia dirbti. Dar tebesitęsė mano bandomasis laikotarpis. Jie galėjo mane tiesiog atleisti iš darbo ir nebūčiau galėjusi niekur kreiptis.” Maždaug po pusės metų ji buvo nušalinta nuo darbo parduotuvėje. Liko vadinamasis “plikas” atlyginimas – 800 Lt per mėnesį. Iš jo kiekvieną mėnesį buvo išskaičiuojama tam tikra suma už padarytą trūkumą. Š. m. sausio mėnesį Rasa atlyginimo negavo iš viso. Buhalterijoje buvę paaiškinta, jog metams baigiantis, buvęs išskaičiuotas visas trūkumo likutis. Dabar ji esanti visiškai atsiskaičiusi.

Paklausta, iš kur jai dirbant parduotuvėje galėjo atsirasti tas trūkumas, Rasa atsakė: “Daug apie tai galvojau. Tik pradėjusi dirbti prekių nežinojau. Jų konteineris stovi laivo denyje, ten tamsu. Vyrai atveža prekes, atidaro konteinerį ir meta į jį dėžes. Skubėjimas beprotiškas – pusės milijono litų vertės prekes reikia perduoti per kelias valandas, kol laivas stovi uoste. Pirmą mėnesį neskaičiavau atvežamų prekių. Nesisaugojau, duodavau raktus nuo prekių konteinerio ir apsaugos, ir kitiems darbuotojams.” Pasak R. Leiputės, ją labai nustebino tai, kad parduotuvėje, kur tokia didelė apyvarta, esą nėra normalios apskaitos. Neva prireikus, ji net negalėdavo sužinoti apie prekių likutį, viskas atliekama rankiniu būdu, be kompiuterio.”Viena vertus, trūkumas galėjo atsirasti dėl to, kad galbūt aš blogai perėmiau prekes, gal ne taip suskaičiavome. Juolab kad antrą kartą nebuvo kada skaičiuoti, nes keltas nebelaukė. Neteisingai atiduoti grąžos tikrai negalėjau, nes po kiekvieno pardavimo pinigai suskaičiuojami kasoje. Jeigu padarai klaidą, tą iškart sužinai. Kita vertus, man regis, kažkas pasinaudojo tuo, jog aš naujokė”, – svarstė moteris, įsitikinusi, jog netvarka keltų parduotuvėse neva gali būti kam nors paranki.

Manydama, jog turi normalų darbą ir nenutuokdama apie galimą atleidimą, viena du vaikus auginanti Rasa paėmė iš banko paskolą butui pirkti. LBS administracija išdavė pažymą apie jos atlyginimą, kurią reikėjo pristatyti į banką. R. Leiputės manymu, jeigu ji jau buvusi tokia netinkama darbuotoja ir darbdavys planavo ją atleisti, jis turėjo įspėti, kad neimtų paskolos, neduoti tokios pažymos. Rasa sako nesuprantanti tokios LBS vadovybės pozicijos, kuomet planuojant atleisti žmogų iš darbo ne tik apie tai jam nepranešama, bet dar leidžiama užsinerti ant kaklo banko paskolos kilpą.

Šių metų vasarį, likus vos dviem dienoms iki reiso, Rasai paskambino LBS darbo inspektorius ir pranešė, nors tiksliai nežinąs, jam atrodą, kad ji nebedirbsianti LBS. Vasario 25 d. R. Leiputė buvo pervesta į rezervą. Moteris tvirtina, kad, išskyrus tą nelemtą trūkumą, už kurį, beje, atsiskaitė, jokių priekaištų dėl darbo jai nebuvo pareikšta. LBS juriskonsulto M. Aleknos atsakyme advokatui H. Mackevičiui taip pat teigiama, jog už padarytus darbo drausmės pažeidimus drausminių nuobaudų R. Leiputei nebuvo skirta. Nušalinta nuo darbo, be to, sausio mėnesį visiškai negavusi atlyginimo, moteris teigė nebežinojusi ko griebtis.”Lietuvoje tiek daug savižudybių todėl, kad žmogus įstumiamas į kampą. Gerai, kad turiu draugų, paskolino pinigų. O jeigu jų nebūtų buvę, nežinau, ką būtų reikėję daryti”, – sakė Rasa. Deja, už įgulų formavimą atsakingas naujai paskirtas viršininkas tuomet tepatarė laukti. Po keturių tokio laukimo mėnesių Rasa ryžosi kreiptis į advokatą.

Pradėjus bendradarbiauti su advokatu, pasak Rasos, jos reikalai dar pablogėjo, mat LBS vadovybė esą pasipiktino jos elgesiu.”Tada tapau visai bloga. Paprastai LBS žmonės sėdi tyliai ir niekas netriukšmauja. Gal ir aš būčiau tylėjusi, jeigu vaikų neturėčiau, jeigu bankas kiekvieną mėnesį nereikalautų pinigų. Be to, negalėjau susitaikyti su tokia neteisybe. Mat jau po mėnesio laikraštyje pasirodė skelbimų, jog formuojamos naujos įgulos, o aš buvau priversta sėdėti rezerve. Bet kodėl į mano vietą turi ateiti dirbti kitas?” – klausė R. Leiputė. Anot moters, kai jau beveik neteko darbo, ne tiesiogiai, per kitus žmones, gavo pasiūlymą dirbti virtuvėje pagalbine darbininke. Tačiau Rasa atsisakė.”Aš mėgstu bendrauti su žmonėmis, moku dvi užsienio kalbas, tad kodėl turiu skusti bulves? Seni darbuotojai sakė, kad taip aš pati pasirašanti sau nuosprendį, bet juk su viskuo sutinkant, darbdavys gali liepti bet ką padaryti”, – kalbėjo Rasa.

Vis dėlto kai R. Leiputė pasisamdė advokatą, reikalai jau buvo pakrypę taikos sutarties pasirašymo link. “Man buvo pasiūlyta kompensacija už tai, kad išeičiau savo noru. Tačiau aš turėjau pasirašyti raštą, kad atsisakau teisės pareikšti bet kokias pretenzijas darbdaviui. Nei aš, nei mano advokatas su tuo nesutikome”, – sakė Rasa. Paklausta, ar kompensacija buvo siūloma didelė, moteris atsakė: “Man tai nebuvo dideli pinigai. Juolab kad aš geranoriškai jiems atidaviau iš savo atlyginimo tuos 7 tūkst. litų, kuriuos, manau, kažkas galėjo ir “užsidirbti”.
Iki šių metų rugpjūčio 20 d. R. Leiputė vis dar nebuvo atleista iš darbo, “sėdėjo” LBS rezerve ir per mėnesį gaudavo apie 400 Lt. Beje, prieš atleidimą ji dar gavo papeikimą už tai, jog nebuvo savo darbo vietoje. Moteris mano papeikimą gavusi todėl, kad šiaip, be niekur nieko, darbdavys jos tiesiog negalėjo atleisti. Kita vertus, papeikimą dar turėjo svarstyti Darbo ginčų komisija ir nuspręsti, ar jis skirtas teisėtai. Tačiau moteris mano, jog komisija, kurią sudaro tie patys vadovybės atstovai, neva sprendžianti taip, kaip jai reikia. Paklausta, kodėl ji nebuvo savo darbo vietoje, Rasa atsakė: “Aš nežinau, kur turėjau būti. Advokatas jų paprašė nurodyti mano darbo vietą. Nurodė – J. Janonio g. 24 (LBS administracinis pastatas). Bet jeigu formaliai aš dirbu laive, esu jūrininkė, o ne kontoros darbuotoja, tai mano darbo vieta turi būti laive, o ne Janonio 24. Negi aš turiu sėdėti kieno nors kabinete arba fojė? Paprastai tie, kurie yra rezerve, būna namuose. Paprasčiausiai man du kartus skambino, o aš nepakėliau ragelio.”

Į klausimą, kodėl staiga R. Leiputė tapo nebetinkama dirbti, jai niekas taip ir neatsakęs. Moteris teigia kalbėjusi ir su bendrovės generalinio direktoriaus padėjėja Tatjana Remezova. Ši esą sakiusi, jog Rasa turinti suprasti, kad žmogus, padaręs tokį didelį nusižengimą, negalįs dirbti įmonėje. “Bet juk po jo man buvo leista dirbti dar beveik dvejus metus, be to, tuos pinigus išskaičiavo iš mano atlyginimo”, – teisinosi Rasa. Beje, tuo laiku ji nebedirbo ir materialiai atsakingo darbo parduotuvėje, buvo paprasčiausia kajučių tvarkytoja. Moteris buvo pakviesta pokalbiui ir pas bendrovės generalinį direktorių Artūrą Gedgaudą. Jis jai esą pradėjęs aiškinti, kaip sunku yra įsidarbinti LBS. Tuomet Rasa sako supratusi turinti būti dėkinga už tuos metus, kuriuos jai buvo leista dirbti. Buvę labai skaudu.

R. Leiputė mano, kad jos darbo vietos neva galėjo prireikti vieno iš LBS administracijos darbuotojų draugo sūnui. “Manau, kad jeigu būčiau nieko nesakiusi ir laukusi kelis mėnesius rezerve, jie būtų suradę man kitą darbo vietą”, – teigė Rasa. Ji taip pat įsitikinusi, kad bendrovės šeimininkams danams ne itin įdomu, kas vyksta LBS tarp darbuotojų, kaip čia elgiamasi su žmonėmis, kokia vykdoma darbo vietų politika. “Net jeigu ši istorija baigtųsi laimingai – teismas priimtų sprendimą mano naudai, nė vienas administracijos darbuotojas nebūtų nubaustas”, – mano R. Leiputė.

Dienraštis “Vakarų Ekspresas”
2003 m. spalio 9 d.